Laikui bėgant kortas apsupo mistiška, nematoma, nesuvokiama jėga. Tai ypač galima pajausti rodant magiją vyresnio amžiaus publikai. Keista, nes logiškai mąstant, prietarai turėtų dingti ar bent jau mažėti su amžiumi. Kartais protas truputį vėluoja. Jie nenori liestis prie kortų, nes mano, kad tai atneša nesėkmę. Nors gal jie susidaro tokį įvaizdį pažiūrėję į mane? Tarkim, kad ne.
“Pradėsime nuo kortų triuko. Gal galėtumėte išsirinkti vieną kortą?”. Atsakas: “Oi ne, aš nežaidžiu su kortomis”. Suabejoju savo atmintimi, nes lyg ir neminėjau jokio žaidimo su kortomis, tad pasikartoju: “Mes nežaisime su kortomis, aš Jums noriu parodyti truputėlį magijos – magišką triuką”. “Aš nemėgstu kortų, rodyk kam nors kitam”. Kas keisčiausia, tas asmuo vis tiek žiūri mano mėginimus sužavėti publiką ir sulaukti teigiamo emocinio atsako.

Aš sutinku, kad yra žmonių, kurie iš tiesų nemėgsta kortų. Tarkim dėl jų skonio. Panašiai kaip aš nemėgstu saldainių, kurių didžiąją dalį sudaro anyžiai. Tai visiškai suprantama ir dėl to nesiginčyju, tačiau kai prie to prisideda prietarai ir religija… kažkas negerai. Teko rodyti magiją šauniam vyrukui iš Pietų Korėjos. Jam magija patinka, stebi kortų triukus, tačiau išsitraukti kortos neleidžia religija. Taigi teoriškai, tas žmogus vis tiek įsitraukia į patį procesą, tik netiesiogiai – kitaip tariant, jis vis tiek bus pasmerktas degti pragare už dalyvavimą kortų triuke.
Tačiau tai nėra taip keista, kaip grasinamas susidorojimu iš maloniai atrodančios močiutės, jei jos anūkui parodysiu keletą triukų su kortomis per jo paties vestuves – mat tai atneša blogį. Ir taip, jis pats mane samdė, neužklydau pas jį vaikščiodamas po miestą šiaip sau. Taigi teko tą vakarą duoti papildomą išeiginę savo 52 popierėlių armijai su dviem linksmuoliais generolais.
Kortos yra kortos – 54 popieriaus gabalėliai. Daugiau nieko.
Gero ketvirtadienio bei penktadienio popietės,
Tomas










